viengugis

viengùgis, -ė smob. (2) J žr. viengungis 1: Jis gabus žmogus, viengùgis, labai geras žmogus Srj. Ir šilta, ir miela pasidarė viengugei poniai V.Piet. | prk.: Svirpliukai, pasiermoję viengugiais, suskato apsivesti (= vesti) Blv.